Tibeto medicina
Manoma, kad Tibeto medicinai mažiausiai 4000 metų. Tačiau remiantis senąja Tibeto religija Jungdrung Bon, pirmasis medicinos tekstas "Trispalvis Medicinos Traktatas" (Men-Bum-Kar-Nag-Khar-Sum) buvo perduotas Budos Tonpa Šenrabo - Jungdrung Bon religijos pradininko, savo sūnui Triše Čebu, maždaug prieš 15000 metų. Vėliau, 7-ame amžiuje, Tibete pasklidus budizmui, senoji religija Jungdrung Bon buvo išstumta iš vyraujančių pozicijų ir netgi ilgą laiką persekiojama. 12-ame amžiuje, vienas žymiausių Tibeto istorijoje gydytojų, Jutok Jonten Gonpo jaunesnysis (1126-1202), parašė vieną pagrindinių Tibeto medicinos traktatų Gjud-Ši, nors pasak Bono pasekėjų tai ne kas kita, o tik perrašytas Jungdrung Bono traktatas, Bum-Ši. Kaip bebūtų,Gjud-Ši ir šiais laikais laikomas Tibeto medicinos šerdimi, o Jutok Jonten Gonpo jaunesniojo įnašas į Tibeto mediciną neabejotinas.
Tibeto medicinos pagrindą sudaro daugiakomponenčiai vaistai, paremti augalų, mineralų, metalų, gyvulinės kilmės produktų gydomosiomis savybėmis bei dieta ir teisinga gyvensena.Mentsikango (Tibeto Astrologijos bei Medicinos Centras) receptų knygoje minima apie 250 vaistų receptų, kurie skiriami individualiai atsižvelgiant į kiekvieno paciento būklę. Gydytojas gali skirti visiškai skirtingus vaistus skirtingiems pacientams sergantiems ta pačia liga, atsižvelgdamas į jų būsenos bei pulso ypatumus. Tibetietiški vaistai - tai labai plati tema, ir šiame straipsnyje galima būtų paminėti nebent tik Tibeto farmacijos viršūnę - Brangiąsias Piliules (Rinčen Rilbu), kaip analogų neturinčius daugiakomponenčius vaistus.
Brangiosios tibetietiškos piliulės – tai unikalūs ir tuo pačiu vieninteliai tokio pobūdžio vaistai. Jų veikimo principas paremtas metalų, mineralų ir vaistažolių gydomosiomis savybėmis. Šimtmečiais Tibeto lamos-farmacininkai saugojo šių daugiakomponenčių (kai kurios piliulės susideda iš daugiau nei 100 komponentų) piliulių ruošimo paslaptis, į kurių sudėtį įeina specialiai apdirbtas ir nukenksmintas auksas, sidabras, gyvsidabris, varis, geležis, safyras, rubinas, turkis, perlai, koralas bei kiti elementai. Daugelis gamyboje naudojamų žolių sutinkamos tik Himalajuose ir neturi analogų. Brangiosios piliulės duoda kompleksinį energetinį poveikį ir atstato balansą bei harmoningą gyvybinės energijos cirkuliaciją žmogaus organizme. Šios piliulės, skirtingai nuo vakarietiškų preparatų, gydo ligos priežastį, o ne jos simptomus. Be to, jas gali profilaktiškai vartoti ir sveikas žmogus, kaip tonizuojantį preparatą. Paruoštos Brangiosios piliulės būtinai šventinamos vienuolių, ir laikoma, kad tik tada jos tampa visiškai tinkamos vartojimui. Kai kurių Brangiųjų piliulių pagalba tibetiečiai sėkmingai gydo net vėžinius susirgimus.
Be vaistų Tibeto medicinoje plačiai taikomi ir išorinės terapijos metodai. Išorinei Tibeto medicinos terapijai priskiriama kompresų terapija - Dug-Čio, balneoterapija - Lum-Čio, „auksinės adatos terapija“, Hor-mė (šilumos terapija), masažas taurėmis - Me-Bum, kraujo nuleidimo terapija - Tar-Čio, tibetietiškos moksos (prideginimo) terapija, bei pastaruoju metu vakaruose populiarėjantis tibetietiškas masažas Ku-njė. Kiek plačiau norėtųsi apsistoti ties pastaraisiais dviem.
Kaip prideginimo terapija, taip ir tradicinis Tibeto masažas, minimas pačiuose pirmuose Tibeto medicinos traktatuose, datuojamuose apie 1000 metų prieš mūsų erą. Juose randamos išdėstytos pagrindinės Tibeto masažo sąvokos. Detalūs aprašymai randami vėlesniuose tekstuose. Daugelį šimtmečių ši patirtis buvo perduodama iš kartos į kartą, iš mokytojo mokiniui, iš lūpų į lūpas. Tibeto gydytojai ja naudojasi ir šiais laikais.
Tradicinis Tibeto Ku-njė masažas – tai kompleksinė metodika, skirta atstatyti subtilių žmogaus energijų balansą. Ji veikia tiesioginę ligos atsiradimo priežastį, todėl pokyčiai vyksta pačiuose giliausiuose sluoksniuose. Kaip ir pridera Tibeto medicinoje, Ku-njė masažo metu atliekama diagnostika, paremta Tibeto medicina, naudojami gydomieji aliejai, dirbama su stuburu ir sąnariais, atliekamas raumenų bei taškinis masažas, taip pat naudojama šilumos bei šalčio terapija. Žodžiu, tai terapijos būdas, apimantis daugelį aspektų. Be to, masažo metu naudojamas apvalymas vaistinių augalų dūmais, taikoma aromaterapija ir kiti unikalūs metodai, naudojami jau tūkstantmečius. Visų šių metodų taikymo tikslas – organizmo relaksacija ir harmonizacija. Tibeto medicina, skirtingai nuo vakarietiškos, į sveiką kūną žiūri kaip į harmoningą subtilių energijų pusiausvyrą, o į ligas - kaip šios pusiausvyros sutrikimą. Todėl pagrindinis darbas su fiziniu kūnu vyksta energetiniame lygmenyje ir yra nukreiptas ne į atskirus organus ar problematiškas vietas, o į visą organizmą, nuo viršugalvio iki kojų pirštų galiukų.
Kita Tibeto medicinos ypatybė – gilus jos ryšys su senovės dvasinėmis vertybėmis ir filosofiniais Rytų mokymais. Tibeto gydytojai, kaip taisyklė, skiria daug dėmesio meditacijai. Tai leidžia išsaugoti fizinę ir dvasinę sveikatą, stiprinti dvasios stiprybę. Gydymui, be fizinės terapijos, dažnai naudojami ir tibetietiškų ritualų elementai. Ne išimtis ir Ku-njė. Masažo metu taip pat naudojamas gydymas mantromis ir apvalymo dūmais ritualas Sang.
Ku-njė - puiki gydymo priemonė esant chroniškam nuovargiui, depresijai, stresui ir nemigai, imuniteto ir gyvybinių jėgų stiprinimui, puikus stuburo bei sąnarių problemų sprendimas, raumenų ir sausgyslių relaksacija, medžiagų apykaitos ir virškinimo sistemos darbo normalizavimas, odos būklės gerinimas ir atjauninimas - tai toli gražu ne pilnas sąrašas sutrikimų gydomų šia senovine metodika.
Kitas terapijos metodas naudojamas tūkstantmečius – tai tibetietiška moksa. Šiai procedūrai naudojamas žolelių mišinys, kurio pagalba prideginami taškai atitinkamose kūno vietose. Ankščiau minėtame traktate Gjud-Ši, minimas 71 prideginimui skirtas taškas. Kaip ir atliekant aukščiau minėtą masažą, šios procedūros metu naudojami užkalbėjimai bei mantros. Be to, būtina atsižvelgti į planetų padėtį, tam, kad būtų išvengta neigiamo prideginimo poveikio. Todėl gydytojas, be ritualinių subtilumų, turi išmanyti ir astrologiją.
Šiluma, išgaunama moksos dėka, įsiskverbia giliai į kūną atstatydama balansą bei gyvybinės energijos tėkmę. Moksa naudojama bendram tonusui palaikyti bei gydant tokius chroniškus susirgimus kaip artritas, virškinimo problemos ir net vėžys. Be to, ši terapija padeda esant nervinio pagrindo negalavimams, pašalina skausmą bei reguliuoja organų veiklą.
Dar trumpai norėtųsi paminėti unikalią „auksinės adatos“ terapiją. Tai labai senas epilepsijos, Parkinsono ligos, psichinių sutrikimų, galvos skausmų, žemo kraujospūdžio ir kitų ligų gydymo būdas. Šioje terapijoje naudojama akupunktūra kartu su moksos terapija. Auksinė adata statoma į viršugalvyje esantį tašką, ant jos dedamas žolelių mišinys, kuris padegamas ir tokiu būdu šiluma patenka per adatą į tam skirtą tašką. Atliekant šią procedūrą taip pat labai svarbu atsižvelgti į planetų padėtį danguje. Kaip pavyzdį galima pateikti epilepsijos gydymą. Tibeto medicinoje minimos dvi epilepsijos rūšys: viena dėl susiformavusio auglio galvoje, kita dėl planetų poveikio. Pastaroji gali būti išgydyta „auksinės adatos“ dėka. Šiuo atveju terapija atliekama du kartus, pirmą kartą pasirinkus tinkamą terapijai dieną ir antrą kartą tą pačią dieną lygiai po metų. Tokiu būdu gaunamas norimas terapinis efektas.
Paskutinė terapijos rūšis, kurią norėtųsi paminėti,– tai Hor-mė. Hor-mė plačiai naudojama Tibete, tačiau jos šaltinis – Mongolija. Maišeliai su žolių mišiniu išmirkomi šiltame aliejuje ir dedami ant kūno atitinkamuose vietose. Šiltas aliejus atlieka moksos funkciją, o žolelės suteikia jam gydomųjų savybių. Tai puiki priemonė relaksacijai bei nemigai ir psichiniam išsekimui gydyti.
Čia paliesta tik nedidelė Tibeto medicinos lobyno dalelė. Nepamirškite, kad visų ligų priežastis slypi Jūsų sąmonėje. Emocinis stabilumas, taisyklinga mityba bei gyvenimo būdas – tai pagrindinis Jūsų sveikatos garantas. Taip byloja senoji Tibeto išmintis!
Tibeto medicinos pagrindą sudaro daugiakomponenčiai vaistai, paremti augalų, mineralų, metalų, gyvulinės kilmės produktų gydomosiomis savybėmis bei dieta ir teisinga gyvensena.Mentsikango (Tibeto Astrologijos bei Medicinos Centras) receptų knygoje minima apie 250 vaistų receptų, kurie skiriami individualiai atsižvelgiant į kiekvieno paciento būklę. Gydytojas gali skirti visiškai skirtingus vaistus skirtingiems pacientams sergantiems ta pačia liga, atsižvelgdamas į jų būsenos bei pulso ypatumus. Tibetietiški vaistai - tai labai plati tema, ir šiame straipsnyje galima būtų paminėti nebent tik Tibeto farmacijos viršūnę - Brangiąsias Piliules (Rinčen Rilbu), kaip analogų neturinčius daugiakomponenčius vaistus.
Brangiosios tibetietiškos piliulės – tai unikalūs ir tuo pačiu vieninteliai tokio pobūdžio vaistai. Jų veikimo principas paremtas metalų, mineralų ir vaistažolių gydomosiomis savybėmis. Šimtmečiais Tibeto lamos-farmacininkai saugojo šių daugiakomponenčių (kai kurios piliulės susideda iš daugiau nei 100 komponentų) piliulių ruošimo paslaptis, į kurių sudėtį įeina specialiai apdirbtas ir nukenksmintas auksas, sidabras, gyvsidabris, varis, geležis, safyras, rubinas, turkis, perlai, koralas bei kiti elementai. Daugelis gamyboje naudojamų žolių sutinkamos tik Himalajuose ir neturi analogų. Brangiosios piliulės duoda kompleksinį energetinį poveikį ir atstato balansą bei harmoningą gyvybinės energijos cirkuliaciją žmogaus organizme. Šios piliulės, skirtingai nuo vakarietiškų preparatų, gydo ligos priežastį, o ne jos simptomus. Be to, jas gali profilaktiškai vartoti ir sveikas žmogus, kaip tonizuojantį preparatą. Paruoštos Brangiosios piliulės būtinai šventinamos vienuolių, ir laikoma, kad tik tada jos tampa visiškai tinkamos vartojimui. Kai kurių Brangiųjų piliulių pagalba tibetiečiai sėkmingai gydo net vėžinius susirgimus.
Be vaistų Tibeto medicinoje plačiai taikomi ir išorinės terapijos metodai. Išorinei Tibeto medicinos terapijai priskiriama kompresų terapija - Dug-Čio, balneoterapija - Lum-Čio, „auksinės adatos terapija“, Hor-mė (šilumos terapija), masažas taurėmis - Me-Bum, kraujo nuleidimo terapija - Tar-Čio, tibetietiškos moksos (prideginimo) terapija, bei pastaruoju metu vakaruose populiarėjantis tibetietiškas masažas Ku-njė. Kiek plačiau norėtųsi apsistoti ties pastaraisiais dviem.
Kaip prideginimo terapija, taip ir tradicinis Tibeto masažas, minimas pačiuose pirmuose Tibeto medicinos traktatuose, datuojamuose apie 1000 metų prieš mūsų erą. Juose randamos išdėstytos pagrindinės Tibeto masažo sąvokos. Detalūs aprašymai randami vėlesniuose tekstuose. Daugelį šimtmečių ši patirtis buvo perduodama iš kartos į kartą, iš mokytojo mokiniui, iš lūpų į lūpas. Tibeto gydytojai ja naudojasi ir šiais laikais.
Tradicinis Tibeto Ku-njė masažas – tai kompleksinė metodika, skirta atstatyti subtilių žmogaus energijų balansą. Ji veikia tiesioginę ligos atsiradimo priežastį, todėl pokyčiai vyksta pačiuose giliausiuose sluoksniuose. Kaip ir pridera Tibeto medicinoje, Ku-njė masažo metu atliekama diagnostika, paremta Tibeto medicina, naudojami gydomieji aliejai, dirbama su stuburu ir sąnariais, atliekamas raumenų bei taškinis masažas, taip pat naudojama šilumos bei šalčio terapija. Žodžiu, tai terapijos būdas, apimantis daugelį aspektų. Be to, masažo metu naudojamas apvalymas vaistinių augalų dūmais, taikoma aromaterapija ir kiti unikalūs metodai, naudojami jau tūkstantmečius. Visų šių metodų taikymo tikslas – organizmo relaksacija ir harmonizacija. Tibeto medicina, skirtingai nuo vakarietiškos, į sveiką kūną žiūri kaip į harmoningą subtilių energijų pusiausvyrą, o į ligas - kaip šios pusiausvyros sutrikimą. Todėl pagrindinis darbas su fiziniu kūnu vyksta energetiniame lygmenyje ir yra nukreiptas ne į atskirus organus ar problematiškas vietas, o į visą organizmą, nuo viršugalvio iki kojų pirštų galiukų.
Kita Tibeto medicinos ypatybė – gilus jos ryšys su senovės dvasinėmis vertybėmis ir filosofiniais Rytų mokymais. Tibeto gydytojai, kaip taisyklė, skiria daug dėmesio meditacijai. Tai leidžia išsaugoti fizinę ir dvasinę sveikatą, stiprinti dvasios stiprybę. Gydymui, be fizinės terapijos, dažnai naudojami ir tibetietiškų ritualų elementai. Ne išimtis ir Ku-njė. Masažo metu taip pat naudojamas gydymas mantromis ir apvalymo dūmais ritualas Sang.
Ku-njė - puiki gydymo priemonė esant chroniškam nuovargiui, depresijai, stresui ir nemigai, imuniteto ir gyvybinių jėgų stiprinimui, puikus stuburo bei sąnarių problemų sprendimas, raumenų ir sausgyslių relaksacija, medžiagų apykaitos ir virškinimo sistemos darbo normalizavimas, odos būklės gerinimas ir atjauninimas - tai toli gražu ne pilnas sąrašas sutrikimų gydomų šia senovine metodika.
Kitas terapijos metodas naudojamas tūkstantmečius – tai tibetietiška moksa. Šiai procedūrai naudojamas žolelių mišinys, kurio pagalba prideginami taškai atitinkamose kūno vietose. Ankščiau minėtame traktate Gjud-Ši, minimas 71 prideginimui skirtas taškas. Kaip ir atliekant aukščiau minėtą masažą, šios procedūros metu naudojami užkalbėjimai bei mantros. Be to, būtina atsižvelgti į planetų padėtį, tam, kad būtų išvengta neigiamo prideginimo poveikio. Todėl gydytojas, be ritualinių subtilumų, turi išmanyti ir astrologiją.
Šiluma, išgaunama moksos dėka, įsiskverbia giliai į kūną atstatydama balansą bei gyvybinės energijos tėkmę. Moksa naudojama bendram tonusui palaikyti bei gydant tokius chroniškus susirgimus kaip artritas, virškinimo problemos ir net vėžys. Be to, ši terapija padeda esant nervinio pagrindo negalavimams, pašalina skausmą bei reguliuoja organų veiklą.
Dar trumpai norėtųsi paminėti unikalią „auksinės adatos“ terapiją. Tai labai senas epilepsijos, Parkinsono ligos, psichinių sutrikimų, galvos skausmų, žemo kraujospūdžio ir kitų ligų gydymo būdas. Šioje terapijoje naudojama akupunktūra kartu su moksos terapija. Auksinė adata statoma į viršugalvyje esantį tašką, ant jos dedamas žolelių mišinys, kuris padegamas ir tokiu būdu šiluma patenka per adatą į tam skirtą tašką. Atliekant šią procedūrą taip pat labai svarbu atsižvelgti į planetų padėtį danguje. Kaip pavyzdį galima pateikti epilepsijos gydymą. Tibeto medicinoje minimos dvi epilepsijos rūšys: viena dėl susiformavusio auglio galvoje, kita dėl planetų poveikio. Pastaroji gali būti išgydyta „auksinės adatos“ dėka. Šiuo atveju terapija atliekama du kartus, pirmą kartą pasirinkus tinkamą terapijai dieną ir antrą kartą tą pačią dieną lygiai po metų. Tokiu būdu gaunamas norimas terapinis efektas.
Paskutinė terapijos rūšis, kurią norėtųsi paminėti,– tai Hor-mė. Hor-mė plačiai naudojama Tibete, tačiau jos šaltinis – Mongolija. Maišeliai su žolių mišiniu išmirkomi šiltame aliejuje ir dedami ant kūno atitinkamuose vietose. Šiltas aliejus atlieka moksos funkciją, o žolelės suteikia jam gydomųjų savybių. Tai puiki priemonė relaksacijai bei nemigai ir psichiniam išsekimui gydyti.
Čia paliesta tik nedidelė Tibeto medicinos lobyno dalelė. Nepamirškite, kad visų ligų priežastis slypi Jūsų sąmonėje. Emocinis stabilumas, taisyklinga mityba bei gyvenimo būdas – tai pagrindinis Jūsų sveikatos garantas. Taip byloja senoji Tibeto išmintis!
